Kai gausioje bežemių valstiečių šeimoje gimė dvyliktas vaikas, niekas nė neįsivaizdavo, kad pasaulį išvydo vienas ryškiausių demokratų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Nenutuokė, kad tai – būsimas 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas. Ši istorinė asmenybė – Aleksandras Stulginskis, kurio gyvenimo kelias paženklintas ne tik visai šaliai svarbiais darbais, bet ir skaudžiais išgyvenimais.

Mokėsi slapta

A. Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiaus Kutalių kaime. Tėvai – Domininkas ir Marijona Stulginskiai. Tiesa, A. Stulginskio senelio pavardė buvo kitokia – Valiuška. Kadangi bajorai turėjo privilegijų, jos, žinoma, viliojo ir valstiečius, todėl senelis sutvarkė sūnaus Domininko gimimo metriką taip, kad šis tapo Stulginskiu. Visgi bajoru jis netapo – įrašytas Raseinių miestiečiu.

Šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. Iš pradžių Domininkas ir Marijona Stulginskiai dirbo kitiems, vėliau patys ėmė nuomoti nedidelį ūkį. Lietuvoje likusiems artimiesiems talkino į Ameriką išvykę A. Stulginskio broliai Jonas, Pranciškus bei Povilas ir sesuo Barbora.

Mokslas Stulginskių namuose nebuvo svetimas. Rusinimo politikai priešinęsis vyskupas Motiejus Valančius ragino slapta vaikus mokyti lietuviško rašto. Tam buvo samdomi slapti mokytojai – daraktoriai. Iš pradžių A. Stulginskį rašto mokė vyresni broliai ir seserys. Po to nuspręsta kitaip. Alfonsas Eidintas knygoje „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ pasakoja, kad „septynmetį Aleksandrą tėvas atidavė žinomai Kaltinėnų daraktorei – seserys dėl to labai supyko. Tačiau daraktorė ne ką daugiau galėjo išmokyti, nes nebuvo raštingesnė už Aleksandro seseris.“

Vėliau gabų vaiką tėvas nutarė leisti į Kaltinėnų pradžios mokyklą.

Sukrėtė motinos netektis

1900 m. Stulginskių šeimą sukrėtė skaudi netektis – mama Marijona susirgo plaučių uždegimu ir mirė. A. Eidintas minėtoje knygoje dalinasi šiltais A. Stulginskio prisiminimais apie mylimą mamą: „Mes, vaikai, labai ją mylėjome, todėl jos mirtis visus vaikus, ypatingai jaunuosius, tiesiog pribloškė. Ji buvo nepaprastai darbšti. Ant jos rankų visa namų ruoša, gyvuliai, o vakarais ligi vėlyvos nakties prie ratelio traukdavo iš atminties šventas giesmes.“

Nebenorėjęs toliau ūkininkauti tėvas savo turtą išdalino vaikams. A. Stulginskiui atiteko arklys. Žinių pasaulis jaunuolį viliojo, tad jis gyvulį pardavė, o pinigus – 40 rublių – paskyrė mokslui Liepojos gimnazijoje. Čia A. Stulginskis baigė keturias klases, o 1908 m. – ir Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Be to, vienus metus studijavo Insbruko universiteto Teologijos filosofijos fakultete.

Nors A. Stulginskis buvo uolus katalikas, savo pašaukimu suabejojo. Seminarijos vadovybės paprašė suteikti galimybę toliau studijuoti ir apsispręsti dėl savo ateities. Sutikimą jis gavo, tad toliau mokslus krimto Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Galiausiai nutarė likti pasauliečiu, įstojo į Halės žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913-aisiais.

Grįžęs į Lietuvą A. Stulginskis paskirtas Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu. Nenuostabu, kad smalsus ir veiklus vyras aktyviai įsitraukė ir į visuomeninę veiklą.

Atsidavęs Lietuvai

Į Vilnių būsimasis signataras persikėlė prasidėjus I Pasauliniam karui. Čia jis buvo vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vadovų Vilniuje. Taip pat dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas.

A. Stulginskis – ir vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo iniciatorių, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir vadovas. Be to, vadovavo švietėjiškai „Ryto“ draugijai, drauge su Jonu Basanavičiumi, Mykolu Biržiška ir Antanu Smetona bei kitais inteligentais aktyviai siekė krašto nepriklausomybės – rengė užsienio vyriausybėms skirtus dokumentus. A. Stulginskis redagavo laikraštį „Tėvynės sargas“, vėliau – „Ūkininką“, bendradarbiavo su kitais leidiniais.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. A. Stulginskis dalyvavo Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d., kartu su kitais Tarybos nariais, jis pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą – ryškiausią tautos vieningumo simbolį, kaip pats A. Stulginskis yra sakęs.

1918–1919 m. dirbo Vyriausybėje, 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo krikščionių demokratų blokas, A. Stulginskis tapo Steigiamojo Seimo pirmininku, o 1920 m. birželio 19 d. – pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos prezidentu. Po 1922 m. I Seimo rinkimų jis vėl perrinktas Prezidentu, po 1923 m. II Seimo rinkimų – ir dar kartą. Prezidentu buvo iki 1926 m. birželio 7 d.

Paminklas A. Stulginskiui Jokūbave. Architektas E. Giedrimas, skulptorius M. Narbutas. wikipedia.org nuotr.

Sukūrė šeimą

Uoliai rūpindamasis šalies valstybingumo pamatais, A. Stulginskis nepamiršo ir asmeninio gyvenimo. 1920 m. balandį jis vedė Oną Matulaitytę.

„Jo išrinktoji – mįslingų akių gražuolė Onutė Matulaitytė. 35 metų Stulginskis nelengvai įveikė kitus konkurentus. Iš pradžių savo sumanymą vesti jis atskleidė patikimiems draugams. Kun. Mykolas Vaitkus prisimena: „[...] kartą į mano pašiūrę ateina būsimasis prezidentas ir užveda tokią pasaką: Žinai, kunige Mykolai, aš ryžausi vesti! – Aš kaip kvailys nustebau. Juk man Aleksandras vis dar atrodė lyg puskunigis, kaip jį seminarijoje ar Innsbrucke buvau pratęs matyt“, – knygoje „Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas – Gulago kalinys“ rašo A. Eidintas.

1921 m. balandį A. Stulginskio šeima sulaukė džiaugsmingo įvykio – gimė dukra Aldona.

Į Tėvynę – po 15 metų

Iš aktyvaus politinio gyvenimo A. Stulginskis pasitraukė 1927 m. Kretingos Rajone, Jokūbave, įsigijo apleistą ūkį ir atsidavė žemės darbams. Prelatas Mykolas Krupavičius rašė, kad A. Stulginskis pats į Kretingą veždavo pieną, kur reikia, išnešiodavo pieno bidonus, į Kretingą veždavo ir bulves, javus, daržoves, pats laukdavo pirkėjų. Žinoma, kai kurie stebėjosi tokiu esą nederamu buvusio prezidento elgesiu, tačiau A. Stulginskis net ir ūkininkavo atsidavęs, sąžiningai.

Lietuvoje ėmus niauktis politinei padangei, sunkių išbandymų neišvengė ir A. Stulginskio šeima. Sovietams okupavus Lietuvą, A. Stulginskis su žmona 1941 m. birželį buvo ištremtas į Sibirą. Vyras kalėjo Krasnojarsko krašte, o žmona Ona – Komių respublikoje.

Knygoje „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ pasakojama, kad „Ona ir Aleksandras Stulginskiai galėjo džiaugtis tik tuo, kad arešto tikriausiai išvengė jų duktė Aldona, Kaune studijuojanti mediciną.“

„Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žmogus, aš, nors toli gyvendamas, mintimis visuomet su Tavimi. Tavimi džiaugsiuosi ir didžiuosiuosi. Laiminu Tave, telaimina Tave Aukščiausias. Tėtė“, – tokius žodžius dukrai parašė A. Stulginskis ir laišką išmetė iš vagono.

Į Lietuvą Stulginskiams leista grįžti po penkiolikos metų – tik 1956-siais.

A. Stulginskio žmona mirė 1962 m. liepą. Dukra Aldona gyveno užsienyje, ji ištekėjo už kupiškėno Jono Juozevičiaus. Pora įsikūrė Vokietijoje, vėliau persikėlė į JAV. Susilaukė trijų vaikų: Ramunės, Jūratės ir Lino.

A. Stulginskis su dukra bendravo laiškais. Beje, signataro meilė Lietuvai niekada neužgeso – dukrą jis skatino nepamiršti lietuviškų šaknų.

Jaudinantis tėvo ir dukros susitikimas įvyko 1965 m., kai Aldona iš JAV atvyko į Kauną. Kaip rašo A. Eidintas, „dukra pastebėjo, kad tremtis, regis, pakeitė tėvo būdą – pasidarė švelnus, atlaidus, dažnai šypsojosi...“

A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjį, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

Infografikas

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“